Aukštos-kokybės bentonitas plika akimi yra grynai baltas, tačiau gali būti ir pilkas arba šviesiai gelsvai{1}}baltas. Jis dažnai atrodo šviesiai žalias, šviesiai mėlynas arba rožinis{3}}raudonas dėl vandens sugėrimo arba priemaišų. Išdžiūvus ore, jis lieka grynai baltas, pilkas arba šviesiai gelsvai baltas. Sulaužius ranka, skerspjūvis-nelygus, o tekstūra panaši į želė{8}}. Jis turi riebų blizgesį ir jaučiasi slidus liesti. Jis gali sugerti vandenį ir išsipūsti, o geros kokybės bentonitas gali tapti koloidiniu. Po ilgo-oro džiūvimo ir drėgmės praradimo jis vėl gali atsilaisvinti. Dėl didelio jonų mainų pajėgumo bentonitas gali adsorbuoti arba sugerti įvairias spalvas. Maišant jį su aliejais, aliejai tampa slidesni. Smulkūs jo milteliai, suspenduoti vandenyje, labai gerai išsisklaido ir lengvai nenusėda. Natūralūs bentonito tipai daugiausia klasifikuojami pagal santykinį montmorilonito katijonų, tokių kaip kalcio, natrio, vandenilio ir ličio montmorilonitas, kiekį. Molis, kurio pagrindinis komponentas yra kalcio montmorilonitas, vadinamas kalcio{18}}bentonitu. Dauguma bentonito kasyklų mano šalyje daugiausia gamina kalcio{20}bentonitą, kuris yra pigesnis ir lengviau prieinamas nei natrio{21}}bentonitas. Todėl savo broilerių ir vištų vištienos eksperimentuose naudojame kalcio{23}bentonitą. Viščiukai lengvai vartoja bentonitą kaip pašarų priedą dėl gero skonio.
Tačiau tikslumui pasikliauti vien jutiminiais vertinimo metodais, tokiais kaip vizualinis patikrinimas, nepakanka. mano šalyje šiuo metu trūksta vieningo nacionalinio bentonito identifikavimo standarto. Dauguma kasyklų laikosi Mašinų pramonės ministerijos „Bentonito ir molio liejyklų ministerijos standarto“ (1997) ir įmonių standartų. Pagrindiniai išmatuoti parametrai yra pamėlynavimo sugertis, drėgmės kiekis, koloidinės savybės, pralaidumas, gniuždymo stipris šlapioje vietoje, plėtimosi koeficientas ir pH vertė. Čia praleisti konkretūs šių matavimų metodai ir standartai.
